Kelionė po sielos gelmes

Komentarai · 49 Peržiūros

Kadangi antro gyvenimo scenarijaus mums niekas neduos, gyvenkime čia ir dabar. Su šviesa sieloje, tikėjimu savimi ir meile artimiesiems.

...Kada iš gyvenimo netikėtai pasitraukia artimas žmogus, pasidaro labai sunku. Laikas tartum sustoja, o netektis slegia taip, kad nebegali stebėti, kas vyksta aplinkui, nebejauti kvapų, nematai spalvų, tik veriantis skausmas… Priežastis, dėl ko susipurtė mūsų gyvenimas, netekties nepalengvina – kas gali pasverti, kiek tiksliai lengviau, kai numiršta solidaus amžiaus brangus žmogus, ir kai savo noru taip netikėtai pasitraukia dar jaunas asmuo, turėjęs daug nepanaudotų galimybių, planų, vilčių…

Drįsčiau pasakyti, kad gal šiuo atveju daug sunkiau, nes jaunam dar gyventi ir gyventi, tačiau viską lemia mūsų tarpusavio santykiai, prisirišimas, bendravimas. Man nebuvo lengviau, kai mirė tėtis, nors gyvenimas buvo lyg ir nugyventas, rodos, lieka tik susitaikyti, kad tėvus teks kažkada laidoti.

Deja, žmogaus organizmas ne automobilis, atsarginių detalių ne visada būna. Kaip ir kiekvienam skirto laiko šioje erdvėje, kuri vadinasi gyvenimu. Tėvams daug sunkiau laidoti savo vaikus, skausmas neišmatuojamas. Kai netenkame jauno artimojo, netektis gniaužia sielą tiek, kad nevalingai ieškome atsakymų – kodėl, dėl ko, juk atrodo viskas buvo gerai?

Dovanokit, bet teisingiausio ir labiausiai guodžiančio atsakymo nebus. Žinoma, galėjote praleisti daugiau laiko kartu, pasikalbėti, išklausyti ir daugiau padėti, kažką įtarti ir pastebėti, bet dėl to nereikia dabar gailėtis – juk nieko nepakeisime, tik dar labiau save liūdinsime, slėgs nepagrįstas kaltės jausmas. Jo neturi būti. Skaudu suprasti, kad taip tiesiog buvo numatyta iš aukščiau, taip turėjo įvykti, ir tik po keleto išgyvenimo etapų pamažu tai pripažinsime.

Nepalengvės išsyk, tačiau pamažu ateis supratimas, susitaikymas. Jei negalime pakeisti to, kas ne mūsų galioje, bent uždekime žvakę ir taip padėkime mus palikusiems ir nuo šiol stebintiems iš aukštybių. Liepsna apvalys sielą ir suteiks ramios emocinės energijos. Tai turėtų suteikti paguodos, pamažu atsirandančios vidinės ramybės ir šviesių šiltų minčių prisimenant juos. Kas gali paneigti, kad ligoninės yra girdėjusios daugiau nuoširdžių maldų negu visos bažnyčios kartu sudėjus…

Kiekvienas pasikalba su angelu sargu taip, kaip moka, kaip gali, ten, kur jam svarbu ir saugu – svarbiausia, tai darytų nuoširdžiai. Savęs neapgausi, o negerai jaustis nereikia, nes ir taip nėra paprasta. Telieka laikytis ir pamažu susitaikyti.

Atėjus laikui galbūt truputį prašviesės prisilaikant penkių visatos dėsnių: vidinės ramybės, pasitikėjimo, dėkingumo, meilės ir džiaugsmo. Neverskite savęs to daryti, jei dar neatėjo laikas, kita diena gal bus tinkamesnė atrasti ramybei savyje.

O jei taps labai sunku, neskubėkite trauktis iš gyvenimo, supraskite: bilieto atgal tikrai nebus, tik artimuosius įskaudintus paliksite. Verčiau pasikalbėkite su kuo nors, darykite  tai, kas suteiktų džiaugsmo ar tikėjimo, kad išsikapstysite, o ne visokių klaidingų minčių. Gyvendami elkimės teisingai ir nuoširdžiai, nes praeities jau nebėra, o ateitis dar neatėjo. Yra tik Čia ir Dabar.

Komentarai