Su atlaidžia šypsena apie kilmę

Komentarai · 125 Peržiūros

Su šypsena ir jumoru, bet vis tiek savas

Ryto saulės pabudintas Panevėžys, rodos, išvaikščiotas skersai ir išilgai, sugeba kaskart atrodyti naujai ir pelnyti blėstančią simpatiją. Gal tam įtaką daro mūsų nuotaika ar tos dienos būsena... Jei miestas toks įdomus ir mielas užsienio svečiams, kaip patys galime nebranginti šio lopinėlio šalies žemėlapyje? Kaip ir savo namų, kuriuose kasryt nubundame ir kas vakarą uždegame šviesas.

Iščiustijęs Laisvės aikštę per šventes, nušvitęs tūkstančiu lempučių ir girliandų kalėdiniu laikotarpiu bei paskendęs žalumoje pavasarį, paprastą dieną miestas vėl tampa ramus ir paprastas. Tačiau panevėžietiškas peizažas nenusakomas be vaizdų, sudarančių jo kasdienybę: paskendę savo mintyse kažkur skubantys žmonės, todėl rečiau nuoširdžiai besišypsantys, viską matančios kaimynės, geriau už mus žinančios, kur išeiname ir kada grįžtame. Parkelyje ant suoliukų sutūpę sielas alumi gaivinantys vyriškiai, kadaise atrodę lyg ir patrauklūs,  kultūringai besiglamonėjančios, hormonų audrų užkluptos porelės ar susitikimams su damomis išeiginiais treningais pasipuošę ponaičiai, gerai įvaldę vaizdingą elitinio jaunimo tarmę ir visus jos perliukus.

Panevėžys nebūtų savimi ir be gardžios, išvaizdžios produkcijos gaminių, garbingai priklausančių kultūriniam paveldui, žavinčiam užsieniečius ir radusiam vietos pasaulio rinkoje. Kalbant apie darbus, miestas suteikia daug galimybių labai stengtis, ypač, jei neturi protekcijos ar šiltas kėdes užimančių giminių. Kai kuriems pasiseka - susitaiko su mintimi, kad žmogaus orumas neprilygsta šuoliui su kartimi ir vis tiek bus lygus tik minimaliai algai, kiti, turintieji įdirbį, vos spėja suktis darbuose ir veikloje, tretiems gi verslo pradžia gali atrodyti kaip čiuožykla. Tenka daug kartų nukristi, kol perpranti esmę ir atrandi savo nišą.

O kam norisi gilinti žinias, tų visuomet laukia alma mater skliautai, tik kur ir kada tas žinias pritaikysi, jau atskiras pamąstymas. Ryškėja tendencija, kad darbdaviai tapo pernelyg atsargūs, o gal ir įtarūs: jauni neva tuojau pat į užsienį išdums, o visais atžvilgiais subrendę suaugusieji esą sunkiau pripras, o gal ir visai netiks konkrečiai pareigybei. Nežino jie, kad toji baimė ir jiems, ir turintiems viltį grįžti į normalų socialinį gyvenimą paieškas tik pailgina. Užtat beveik kasdien prie vienos ar kitos parduotuvės gailius veidus nutaisę praeivių dosnumo tikisi labiausiai nuskriaustieji. Visiškai aišku, kam tas pusę euro bus panaudotas, tačiau koks abipusis supratimas ir palengvėjimas apima...pasijunti lyg gerą darbą padaręs, už kurį dangiškoje buhalterijoje bus įskaičiuotas pliusas.

Tokia jau miesto realybė, trumpa prabėgusios dienos santrauka, vakare pamirštama lyg jos ir nebuvę. Tačiau Panevėžys saugo tikrąją istoriją, turinčią išliekamąją vertę, tik visa tai reikia pamatyti iš aukščiau, pakilus virš kasdienybės. Tuomet viskas nušvinta kitoje šviesoje, kurioje darniai išsitenka kas vertingiausia, susidėlioja prasminga architektūros, istorijos ir meno mozaika.

Komentarai